Apie Ramintojos bažnyčią

Vilniaus centre Savičiaus gatvėje stovinti, kultūros paveldo paminklo statusą turinti Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia – vienintelė Vilniuje vėlyvojo baroko stiliaus bažnyčia, turinti tik vieną bokštą – labai retas reiškinys velyvajam barokui. Išgyvenusi įvairių religinių konfesijų pasikeitimus, istorines negandas 1962 m. bažnyčia paverčiama 3-jų aukštų “Glavkoopchoztorg” maisto sandėliu, kuriame įrengtos dvi gelžbetoninės perdangos, krovininis liftas bei kitos pagalbinės patalpos. Nepriklausomybės periodu ėjęs per įvairių institucijų rankas ir daugiau nei 20 metų buvęs uždarytas bažnyčios pastatas 2017 m. buvo perduotas Vidaus reikalų ministerijai (toliau VRM). Bažnyčios erdvė po perdavimo atvėrė duris ir šiuo metu yra ruošiama koncepcija, siekiant įveiklinti kaip bendrystės ir socialinių inovacijų centrą (angl. hub) apimantį Šv. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčią bei galintį įtakoti buvusio augustinų vienuolyno komplekso pastatų ateities vystymo koncepciją. Likusiuose komplekso pastatuose šiuo metu veikia Europos humanitarinis universitetas (EHU) kita dalis pastatų yra apleisti arba priklauso privatiems savininkams.

​

Per laikotarpį nuo 2017 m. bažnyčios pastate vyksta ne tik kultūriniai, meniniai, socialiniai renginiai. VRM  su didele Ramintojos bažnyčios tikinčiųjų bendruomenės savanorių, organizacijos "Heritas" ir profesionalų pagalba buvo atliekami pastato avarinės būklės šalinimo darbai.  Florencijos universiteto mokslininkai bendradarbiaudami su VGTU  2019 atlikto bažnyčios pastato vidaus ir išorės skenavimą ir  architektūrinę analizę.

​

Nors pastate vykdomos įvairios veiklos yra sėkmingos, prie pastato tvarkymo prisideda bendruomenė, bendra statinio būklė yra labai prasta. Pastatas yra nepatogus, šaltas, drėgnas, nepritaikytas žmonėms su negalia, dėl to dalis tikinčiųjų fiziškai negali patekti į koplyčios erdvę. 

Siekiant pastatą prikelti naujam gyvenimui organizuojamos architektūrinės kūrybinės dirbtuvės, kuriose kviečiamos dalyvauti tarpdisciplininės komandos, kurios kurs skirtingas pastato pritaikymo koncepcijas tiek bažnyčios pastatui, tiek augustinų kompleksui. Dirbtuvių metu numatomas analizuoti objektas yra sudėtingas dėl daugelio svarbių dedamųjų: paveldosauginių reikalavimų, architektūrinių, urbanistinių, esamos situacijos ir skirtingų interesų. Bažnyčios pastato pritaikymo bendruomenių reikmėms klausimas yra labai jautrus, nes nauja objekto perspektyva laužomi architektūriniai barjerai, kviečiantys labai kūrybiškai pažiūrėti į tarybiniais laikais brutaliai suniokoto sakralinio objekto galimą transformaciją.

​

Dirbtuvių metu komandos bus kviečiamos spręsti ir galvoti ne tik apie fizinius statinio pritaikymo iššūkius bet ir konceptualiai permąstyti pačios augustinų bažnyčios reikšmę kaip tokios, kuri neapsiriboja vien istorine paradigma, bet turi savo metafiziką, tęstinumą į šį laikmetį ir į ateitį (augustiniška laiko samprata, mariologija ir t.t.). Komandos kviečiamos ieškoti būdų, ne kaip nesakralinei erdvei grąžinti jos sakralumą ar perdaryti ją į daugiafunkcinę, bet kaip a priori sakralią erdvę perdaryti taip, kad ji jos nestokotų visose kertelėse, t. y. išlaikytų prideramą sakralinį vientisumą.