Lietuva, viena iš Europos šalių, 50 metų priklausiusių komunistiniam blokui. Penkiasdešimtį trukęs centrinio planavimo ir planinės ekonomikos rėžimas padarė didelę įtaką miestų urbanistinei struktūrai, teritorinio planavimo tradicijoms bei viešosios erdvės naudojimo įpročiams. Po nepriklausomybės atgavimo miestai išgyveno sudėtingą pereinamąjį laikotarpį nuo komunistinės ideologijos iki laisvosios rinkos ekonomikos bei neliberalaus gyvenimo būdo. Lietuvos miestų problematika iš pirmo žvilgsnio panaši į Vakarų Europos miestų: padrika gyvenamųjų teritorijų plėtra, komercializacija, planavimas orientuotas į automobilių naudojimą. Nepaisant to, kontekstas, kuriame šios problemos vyrauja yra labai skirtingas.

​

Skirtingų ideologijų susidūrimas yra aiškiai atpažįstamas komunistiniuose gyvenamuosiuose kvartaluose. Šios teritorijos sulaukia nepakankamo vietos savivaldų dėmesio, dėl to jos tapo rinkos valdomos planavimo sistemos įkaitėmis. Ironiška, bet vietos, kurios buvo planuotos socializmo laikotarpiu, gyventojams suteikė prieinamą gyvenamąjį būstą, socialinę infrastruktūrą, viešąsias erdves. Tuo tarpu naujos intervencijos nepriklausomoje šalyje didina erdvinį ir socialinį susiskaidymą, žaisliąsias erdves užleidžia dideliems komerciniams centrams.

 

Daugiabučių renovacija vyksta labai lėtai, gyvenamieji rajonai apsupti plačių kelių be gyvybės gatvėse. Atrodytų, jog komunistinė sistema leido rūpintis vietinėmis bendruomenėmis labiau nei šiandienos sistema, turinti atspindėti šiuolaikinės laisvos ir nepriklausomos visuomenės vertybes.

Tyrimo, strateginių gairių bei projektinių pasiūlymų pagalba identifikuotos Lietuvos teritorijų planavimo politikos bei miesto valdymo modelio spragos. Darbo tikslas – suprasti kokius aspektus galima taisyti ir nuo kurių pradėti, siekiant užtikrinti tvarią Kauno miesto ateitį.

​

Darbo išvados:

Siekiant užtikrinti darnų vystymąsi Lietuvos miestuose, savivalda turėtų prisiimti vedlio ir patarėjo vaidmenį vietoj to kad tik kontroliuotų ir draustų. Pirmiausia reikalingi nauji planavimo metodai, kurie leistų spręsti konkrečios vietos poreikius, kurie būtų lankstūs tačiau turėtų saugiklių užtikrinančių jog sprendiniai atitiktų visuomenės interesus. Miesto vystymas yra bendra visų suinteresuotų šalių atsakomybė. Seniūnijos, kaip arčiausiai gyventojų esanti institucija turėtų įgauti galių dalyvauti planavimo procesuose, turėtų būti stiprinamos valstybės tarnautojų, nevyriausybinių organizacijų ir bendrijų atstovų kompetencijos bendradarbiavimo, sprendimų priėmimo klausimais. Pilietinė visuomenė turi būti stiprinama per inovatyvių įrankių sukūrimą leidžiantį prisidėti prie vietai svarbių sprendimų priėmimo. Stipri pilietinė visuomenė reikalaus kokybės, skaidumo ir lygybės. Pilietinė visuomenė turi apibrėžti tai kas yra visuomenės interesas miesto vystymesi ir turi turėti galių ir įgūdžių jį ginti.